Kaip frazė "raudona silkė" reiškia kažką, kas yra klaidinanti

2024 Autorius: Sherilyn Boyd | [email protected]. Paskutinį kartą keistas: 2023-12-16 09:38

Sąvoka "išsiblaškymas" ar "klaidingas takas", santykis "raudona silkė" buvo palyginti dažnai naudojamas per pastaruosius du šimtmečius, o jo kilmė iš tikrųjų prasideda nuo rūdžių spalvos žuvų. Tačiau iki visai neseniai priimtos kilmės raudona silke buvo patys melagingi takai.

Tiesioginis raudonojo silkinio pojūtis prasideda bent 1250 m., Kai parašė Walteris Bibbesworthas Traktatas, "Jis etep no ffyssh", bet "Heryng red." Proceso produktas, naudojamas žuvims laikyti kiperyje, silkė išgydoma druskos sūrymu ir rūkoma iki 10 dienų. Jei naudojamas pakankamai sūrymo, žuvis paverčia raudoną, vario spalvą su gana stipriu kvapu. Galima laikyti ilgą laiką, ši džiovintoji skiautė buvo nevalgoma, kol po jos pirmą kartą įmirkyta vandenyje, kad būtų pašalinta druska, ir tada ji gali būti šildoma ir valgoma.

Anglų visuomenės, ypač tarp neturtingųjų, pagrindas būtų buvęs šiek tiek sunkus, džiovintas raudona silke pakabinti apie. Ir atsižvelgiant į tai, kad jie turėjo stiprų kvapą, prasminga, kad jų aromatas pritrauktų gyvūnus. Atitinkamai 1697 m. Nikolajus Coksas tik tokį naudojimą apibūdino Džentono poilsis, kur raudona silke buvo tariamai vilkinamas trasoje, kad jaunasis šuniukas galėtų išmokti sekti taką.

Kiti paaiškino Kokso idėją ir sakė, kad vėliau, treniruojant lapę ar barzdarciles, raudona silkė bus traukiama statmenai visame gyvūno kelyje, kad iš pradžių suprastų šunį, bet galiausiai paskatins šunį, kuris gali laikytis originalo kvapas, o ne įtikinantis, įkvepiantis kvapas. Šis paaiškinimas daugelį metų buvo pripažintas kaip naudojimo kilmė raudona silke suprasti klaidingą taką.

Tačiau, kaip jau minėta, šis paaiškinimas iš tiesų yra raudona silke kaip Cox pradinis aprašymas buvo grindžiamas netinkamu vertimu knygos apie arklys mokymas Gerland Langbaine (taip pat paskelbtas 1697 m.). Knygoje Langbaine rekomendavo naudoti negyvą katę ar lapę šunims, o žirgams, savo ruožtu, mokyti sekti, o raudona atlantinė silkė naudojo šunis, jei katės ar lapės nebuvo. Šiuo atveju nebuvo jokio apgaulingo įvykio, kaip vėliau būtų galima teigti, kad būtų paremta mintis, kad tai yra iš kur išplaukia išraiška, ir tai nebuvo šunų mokymas, kaip pats pasakė Koksas.

Tai raudona silke buvo paskelbta tik neseniai, straipsniuose, paskelbtuose poroje Pastabos dėl etymologijos 2008 m. kartu su tuo, kas dabar yra pripažinta kaip faktinė mūsų frazės naudojimo kilmė raudona silke.

XIX a. Pradžioje žurnalistas ir rablerio rojus Williamas Cobbetas panaudojo savo leidinį Savaitinis politinis registras naikinti anglišką politinę santvarką. Viena istorija, parašyta 1807 m. Vasario 14 d., Iliustruodama savo kolegų spaudos narių patikimumą, Cobbetas apibūdino tokį raudonos silkės naudojimą, tariamai nuo vaikystės, nors jis laikomas išgalviu:

Kai buvau berniukas, mes panaudojome, norėdami paruošti žirnius iš žvėrelio tako, kurį mes nustatėme kaip savo nuosavą nuosavybę, pasimokyti į ją anksti rytą ir vilkti raudonąją silkę, pririštas prie stygos, keturias ar penkias mylias per gyvatvores ir griovius, visose laukuose ir per kapines, kol mes pasiekėme tašką, iš kur mes buvome tikri, kad medžiotojai negrįš į tą vietą, kur jie buvo išmesti; ir nors aš jokiu būdu nebūtų suprantamas kaip Londone veikiančios dienos spaudos redaktorių ir savininkų palyginimas su gyvūnais, kurie buvo tokie linksmi ir tokie ištikimi, kaip ir šunys, negaliu pamiršti, kad tuo atveju, kai mes kalbame, juos pirmiausia turėjo klaidinti kai kurie politiniai apgaudinėjimai.

Tačiau, nors atrodo, kad Cobbett populiarinamas figūrati raudonos silkės prasme yra klaidinga takas, ir tai iš tikrųjų yra pripažinta kilmės pagal Oksfordo anglų kalbos žodynas, jis iš tikrųjų neatrodo idėjos kūrėjas. Yra viena žinoma ankstesnė nuoroda į šią vaizdinę prasmę, kuri bent jau mano leidimas OED atrodo ignoruoti. Tai buvo kalbama Parlamento posėdyje 1782 m. Kovo 20 d., Vėliau paskelbta 1786 m Britanijos Senato grožybės,

Nors aš neturiu garbės būti vieninteliu švelnios šalies džentelmeniu, kurie taip ilgai garsėjo Amerikos karui, kurie taip ilgai vykdavo ant JAV raudonųjų silkių kvapo, kol jie sužinojo, kad nėra jokių pėsčiųjų žaidimų; tie, kurie, kaip ir jų prototipas Don Kichotas, klaidingai privertė auksinį šalmą …

Nepaisant šios ankstyvosios instancijos, ši išraiška netapo bendrojo tautinio paveldo dalimi tol, kol Kobbetas nepaskelbė "išplėsto 1833 m. Pasikartojimo", o jo sūnus įtraukė ją į vėliau paskelbtą William Cobbett leidimą Kaimo atostogos 1853 m.